Augintinių netektis: mintys ir išgyvenimai + nemokamas atvežimas! | knygos.lt

Nežinau ko tikėjausi, bet antrą kartą nepirkčiau ir neskaityčiau... nei blogai, nei gerai, dėl to ir įvertinimas per viduriuką. Aš šią knygą įsigijau po katino mirties, tikėjausi atsakymų, kurių autorius nepateikė. Pilna literatūros, kur daug plačiau apžvelgia kas gyvūnams nutinka po mirties ir natūralu, kad šeimininkui suteikia vilties, kad galbūt susutiks jis su savo augintiniu, o ši knyga... nepatiko net ne dėl to, kad nepalaiko mano įsitikinimų apie pomirtinį gyvenimą, o kad knyga pati iš savęs labai silpna informaciniu požiūriu. Tiesiog kažkoks minčių kratinys, liūdnos asmeninės istorijos ir tiek. Mano nuomone, pinigų knyga. Katinų mylėtojams iš viso nerekomenduoju, nes labai mažai apie tai kalba, o šunų gerbėjams gal ir patiks.

Nusprendžiau perskaityti šią knygą, nes esu netekęs daug augintinių ir iki šiol negaliu susitaikyti su savo netektimis. Vienas šuo ir trys katės... Laimei tikiu reinkarnacija ir žinau, jog Marta su Stella dabar yra mano Basteta ir Frėja- jos atpažino savo žaislus, ėda tą patį maistą, išvaizda beveik identiška ir jau nuo pirmos nakties ėmė miegoti su manimi. Netekęs Martos ir Stellos liejau kruvinas ašaras ir meldžiau Dievus man sugrąžinti jas- mano maldos buvo išklausytos kai sužinojau, jog draugės katė laukiasi ir galėsiu pasiimti tiek kačiukų kiek norėsiu. Taip mano gyvenime atsirado Basteta ir Frėja- mano buvusių kačių reinkarnacijos. Skaičiau šios knygos atsiliepimus ir mačiau, jog dauguma žmonių įvertino ją blogai, nes a la autorius paneigė Vaivorykštės Tiltą. Taip tikrai nebuvo. Rašytojas tik paminėjo, jog netiki pomirtiniu gyvenimu ir tiek. Ir už tai blogai vertinti knygą? Nesąmonė kažkokia... Vieni tiki kažkokiu pomirtiniu gyvenimu, kiti kaip autorius netiki, o dar kiti tiki reinkarnacija kaip aš. Tai kiekvieno tikėjimas. Knyga skaitosi šiek tiek sunkiai, bet turbūt dėl to, kad retai skaitau negrožinę literatūrą ir man ji nepatinka. Bet šita knyga tiko, nes gvildena mano širdžiai artimą temą. Čia daug kalbama apie šunis, tačiau autorius nepamiršta ir kačių. Pasak autoriaus katės nori mirti vienos. Nežinau... galbūt. Mano trys katės buvo užmigdytos. Nė vienos mirties nemačiau. Pirmasis buvo Markizas. Rytą, dienos kai turėjo būti užmigdytas, mačiau, kad jis buvo labai liūdnas... prieš išeidamas į darbą atsisveikinau, bet mačiau, jog jis supranta kas jo laukia. Būtent tai autorius nagrinėja pirmuose skyriuose: ar gyvūnai supranta savo mirtį. Manau, jog supranta. Sunkiausia skaityti buvo žmonių istorijas, nes teko lieti ašaras prisiminus savo gyvūnus... Bendrai paėmus visa knyga labai jautri ir liūdna tad sunku skaityti nesusigadinus nuotaikos. Autorius knygoje taip pat kalba apie veganizmą ir šunų valgymą Azijoje (šitai buvo tikrai žiauru skaityti). Tad knyga tikrai slogi ir liūdna, verčianti mąstyti apie gyvūnus ir save.